Šeimos ūkininkų derlius - iš pirmų rankų

Savaitgalis, tegul ir pranašavęs vėjuotą dieną, nesutrukdė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungai surengti savo pirmąją rudens derliaus mugę sostinėje. Šįkart buvo pasirinkta aikštė prie Seimo rūmų. Po vienu plačiabryliu prekybai pritaikytu palapinės stogu sutilpo bene trisdešimt šeimos ūkininkų. Šalia jų dar pūškavo Baltijos kuršių vikingų rūkykla ant ratų bei kepamų, troškinamų ir verdamų lietuviškų patiekalų gardžius kvapus skleidė mobilioji virtuvė.
Kuo įdomi ir išskirtinė buvo ši rudens mugė? Ar patraukli ji buvo gerokai ūkininkų išlepintam vilniečių dėmesiui? Juk ūkininkų turgeliai jau senokai jokia naujiena reikliam pirkėjui, galinčiam apsipirkti miestuose ir miesteliuose kone kasdien pas ūkininką. Ši šeimos ūkininkų fiesta tikrai buvo išskirtinė.

Šeimos ūkiai atsigavo
Šeimos ūkininkų sąjunga nuo seno puoselėjo idėją suburti auginančius ir gaminančius savo narius, po vienu stogu bent mugių ir visokiausių švenčių progomis suteikiant galimybę parduoti savo išaugintas ir pagamintas gėrybes. Svajota seniai, o svajonei išsipildyti metas atėjo tik šiemet. Žemės ūkio kooperatyvas „Šeimos ūkis“ pateikė paraišką paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“. Pasak kooperatyvo pirmininko Remigijaus Kubiliaus, gauta parama buvo panaudota įsigyti palapines, mobilius stalus mažmeninei prekybai. Tad jų pirmąkart į Vilnių sukviesti ūkininkai puikiausiai įkurdino savo prekyvietes po vienu stogu.
Naujovė nusižiūrėta lankantis Europos šalyse.
- Mes kasmet du kartus su šeimos ūkininkais vykstame į kurią nors Europos šalį pasižiūrėti, kaip laikosi, kuo gyvi ir kuo alsuoja jų ūkininkai. Ten šeimos ūkiai klesti nuo seno, juos palaiko ir remia valdžia. Nustebino, kad Prancūzijoje Eliziejaus laukuose klesti mugės ir žemdirbiai parduoda savo produktus. Lietuvoje buvo daug apribojimų ir draudimų. Teko įveikti daugybę dirbtinai sukurtų kiliūčių ir pamažu tie visi tabu pradingo. Dabar prekiaujame laisvai. Šįkart – prie Seimo, - „ŪP“ pasakojo Šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis.
Pasak pirmininko, šeimos ūkininkai atsigauna. Dar prieš keturis penkis metus smulkūs šeimos ūkiai buvo tik pigios žaliavos tiekėjai visagaliams supirkėjams, diktuojantiems savo sąlygas ir supirkimo kainas. Smulkūs ūkininkai buvo įvaryti į kampą.
- Per keletą metų padėtis pasikeitė. Išlaisvinome ūkininkus nuo gausybės draudimų ir apribojimų. Šeimos pradėjo ieškoti naujovių, vis daugiau jų imasi perdirbti savo produkciją, steigti nedidelius cechus, kepyklėles, rūkyklas. Mūsų žmonės išradingi, tik reikia jiems duoti valią ir netrukdyti, - teigė sąjungos pirmininkas.
Tiesiasi ūkininkas, gražėja Lietuva
Šeimos ūkininkams ranką spaudė ir visus pašnekino mugėje apsilankęs žemės ūkio viceministras Edvardas Raugalas. Akimirksniui jis pats stojo prie prekystalio ir atsiriekė riekelę kaimiškos duonos, atvežtos iš Marijampolės rajono Surgučių kaimo.
- Šeimos ūkiai – perspektyvūs. Jų vis daugėja ir mes tuo didžiuojamės. Per aštuonerius metus jų ūgtelėjo nuo vieno tūkstančio iki 16 tūkstančių. Tiek ūkininkų gavo ES paramą smulkiajam kaimo verslui puoselėti. Manome, kad per porą metų smulkių šeimos ūkių turėsime apie 40 tūkstančių. Tiesiasi ūkininkai, atsities ir Lietuva, - pasidžiaugė šeimos ūkių klestėjimo metais viceministras.
Rudens gėrybių mugėje buvo prekiauta vien lietuviškais produktais, vaisiais ir daržovėmis. Akį vėrė puikiausios braškės tarsi vidurvasarį. Sąjungos pirmininkas V. Juodsnukis pats yra vienas stambiausių braškių augintojų šalyje, tad jis nešykštėjo pagyros žodžių savo kolegai iš Tauragės rajono Raimondui Beskei. Sakė, kad remontantinių braškių branda siekia vėlyvą rudenį, jos ką tik nuskintos ir kvepia vasaros aromatu. Pasak pašnekovo, net 500 šeimos ūkių užsiima uogų auginimu.
Ant prekystalio žvilgsnius traukė ir sodrios tamsai raudonos avietės. Ūkininkė Vita Šlapkauskienė iš Kauno rajono prisipažino, kad jos vyras Mindaugas ūkininkauja, o ji atstovauja ūkiui.
- Avietes nuskynėme šviežiai. Tik dabar jos ir prinoko. Vienais metais, atsimenu, net lapkričio viduryje dar džiaugėmės avietėmis. Kai pašąla, nušienaujame su visomis uogelėmis, sudžioviname ir turime puikią žaliavą arbatai nuo visų peršalimo ligų. Rudeninių aviečių auginame apie 4 hektarus, vasarinių – 2 ha. Patys ir perdirbame, pasistatėme cechą, verdame uogienes, spaudžiame sultis. Auginame ir braškių, serbentų, gervuogių. Sode auga obelys, kriaušės, kiti vaismedžiai, - pasakojo ūkininkė Vita.
O viskas prasidėjo nuo konsultacijos su profesoriumi Algirdu Amšiejumi. Jis ir pasiūlė auginti avietes. Sakė, lengva, nieko daryti nereikia, viskas savaime auga. Taip ir užsidegė idėja šeima. Po metų profesorius atvažiavo pažiūrėti ir paklausė, ar ką nors daro su avietėm. Abu su vyru sakė, kad nieko, o A. Amšiejus atrėmė, kad jau laikas pasirūpinti uogelėmis ir išvardijo, ką reikia daryti.
Šlapkauskai kviečia uogų pirkėjus į savo ūkį patiems skinti uogų – ir pigiau, ir darbo rankų mažiau prireikia. Abipusė nauda ir perkantiesiems, ir parduodantiesiems išaugintas gėrybes.
Ant rudens gėrybių stalo
Ant rudens derliaus stalo visa paletė daržo ir sodo gėrybių. Tikra puošmena – didžiuliai moliūgai, pomidorai, agurkai, kopūstai, žaliosios daržovės – salotos, petražolės, brokoliai, žiediniai kopūstai, špinatai. Jaunasis ūkininkas Gintautas Pauža iš Kazlų Rūdos kartu su žmona ir savo tėvais augina daržoves. Šiemet įrengė ir perdirbimo cechą. Tad ant jo stalo puikavosi ne tik šviežios daržovės, bet ir rauginti kopūstai bei marinuoti ir rauginti agurkėliai.
Buvo mugėje ir mėsos gaminių išrankiausiam skoniui, medaus iš Dzūkijos, pyragų ir šimtalapių iš Kauno, žuvų iš pamario krašto, duonos iš Suvalkijos. Sūriai šįkart atkeliavo iš Birštono. Dviejų rūšių sūrius siūlė pradedantis ūkininkas Valerijus Šuvalovas.
- Siūlau pirkti brandintus ir paprastus sūrius iš karvės bei ožkos pieno. Ūkininkauju pirmus metus. Visą gyvenimą praleidau sostinėje, o dabar sumaniau įsigyti sodybą kaime. Nelaikysi tuščios trobos. Kad nebūtų nuobodu, pirkau karvę, ožkų. Pats melžiu, šeriu, prižiūriu, pats ir sūrius gaminu, parduodu. Atvažiuoja pirkėjai į kaimą, nes jau žino mano sūrius. Žmona padeda, kai atvažiuoja, bet ji yra smuikininkė, groja Gintaro Rinkevičiaus orkestre. Man patinka mano darbas, - pasakojo ūkininkas Valerijus.
Smagiai prekiavo ir jauna porelė iš Marijampolės. Jiedu iš Surgučių kaime įsitvirtinusio Algirdo Žemaičio ūkio. Toma – Algirdo dukra, o jai padedantis Andrius – jos sužadėtinis. Ekologiniame Žemaičių ūkyje auginami rugiai, kviečiai, daržovės. Ūkyje veikia sava kepyklėlė, kur kepama natūralaus raugo naminė duona. Dukra pasakojo, kad grūdai duonai malami senovinėmis titnaginėmis girnomis. Malti nelengva, to darbo tėvelis nepatiki niekam, pats suka girnų ratą.
Iš pat ryto žmonių antplūdžio nebuvo. Pats pikas prasidėjo įdienojus. Iš pakalbintų pirkėjų išgirdome tik gražius atsiliepimus apie siūlomą rudens gėrybių asortimentą. Čia buvo visko, ko reikia tiek kasdieniam, tiek šventiniam stalui. Kaimiškos vištos, antys, triušiai, vištų ir putpelių kiaušiniai, visokiausios šviežiai akyse belaukiant išrūkytos žuvies, riebių silkių. Spėjusiems išalkti šeimininkės siūlė bulvių plokštainio, cepelinų, dešrelių su troškintais raugintais kopūstais, giros užsigerti.
Gražios šviežios daržovės sugundė ir mugėn užsukusį rašytoją Algimantą Baltakį su žmona Sigita Marija. Regis, ir kainos nesikandžiojo. Perkantieji mokėjo nesiderėdami, nes visi produktai, daržovės buvo išskirtinės kokybės. Išauginta ir pagaminta su meile Lietuvos kaime.