Ateities ūkiai

Kasmet, vieno žmogaus maisto poreikiams patenkinti, maisto pramonė suvartoja  virš 1514 litrų neperdirbtos naftos žaliavos. 34 % iš jų –  sintetinių trašų gamybai, 19 % – žemės ūkio technikos degalams, 16 % – globaliam maisto transportavimui.

Šių dienų standartinis žemės ūkis priklausomas nuo sintetinių trąšų, naftos, chemijos pramonių ir didžiulių mechanizmų. Elementarūs maisto produktai, puikiai augantys ir Lietuvoje, transportuojami tūkstančius kilometrų, gaminami pramoniniu būdu, teršiant aplinką ir patį maistą. Plintančios, žmogui pavojingos gyvulių ligos, itin skurdus energetine verte maistas – pramoninio žemės ūkio pasekmė.

Kaimo visuomenė sparčiai sensta. Kaimo gyventojų senėjimą lemia ne tik mažėjantis gimstamumas, bet ir jaunimo nenoras gyventi kaime. Pusė žemės ūkio valdų savininkų yra pensinio amžiaus, o jauni ūkininkai (iki 40 metų amžiaus) tesudaro apie 18 proc. net tarp registruotųjų Ūkininkų registre.

Kas nutiks daugumai dabartinių ūkių po 10–15 metų? Ar vaikai norės tęsti veiklą tėvų išpuoselėtame ūkyje?

Pastarųjų metų tyrimai Vakarų Europos šalyse rodo, kad dauguma jaunų, išsilavinusių ūkininkų nebenori paveldėti į intensyvią, masinio produkto gamybą orientuoto tėvų ūkio, nes tai reiškia didžiulę priklausomybę nuo tokių sunkiai nuspėjamų procesų pasaulinėje ekonomikoje, kaip žemės ūkio produktų kainų kritimas, prekybos liberalizacija ir besivystančių šalių finansinio pajėgumo importuoti maisto produktus svyravimai. Be to, daugėja įvairių apribojimų intensyviam ūkininkavimui ir brangiai kainuojančių reikalavimų, susijusių su gamtos ir gyvūnų apsauga bei maisto kokybės standartais.

Dalis tų jaunų žmonių, kurie vis dėlto nusprendžia ūkininkauti, mėgina ieškoti alternatyvos tradicinei ūkininkavimo strategijai, laikydami ją imlia investicijoms, rizikinga ir keliančia nuolatinį stresą. Ieškodami sau parankesnio gyvenimo, jie jungiasi prie tų Europos ūkininkų, kurie renkasi daugiafunkcinį – ateities ūkininkavimą.

Kaip turėtų atrodyti ūkiai mums ir mūsų vaikų ateičiai ir sveikatai? 

Kodėl atiduodame maisto tiekimo kontrolę tiems, kuriems rūpi daugiausia pelnas, o ne paprastas, kasdienis žmogaus gyvenimas? Kodėl kenčiame maisto kainų augimą ir dar tuo pat metu subsidijuojame nuo naftos monopilijų ir pasaulinių žaliavų kainų svyravimų priklausomus augintojus?

Norėdami neleisti manipuliuoti maisto produktų kainomis, sustabdyti itin pavojingų genetiškai modifikuotų produktų plitimą, maisto užterštumą ir nepilnavertiškumą, privalome kurti ir palaikyti mažos apimties, šeimos jėgomis apdirbamus, nemechanizuotus, efektyvius ir darnius ūkius.

Tik palaikydami mažus šeimos ūkius galime ne tik patys kontroliuoti sau ir savo šeimai švarų ir kokybišką maistą, bet ir realiai keisti pavojingą ir žalingą mūsų sveikatai ir aplinkai, maisto tiekimo sistemą.

Maži šeimos ūkiai, ne tik maistui ar vaistui bet ir žinioms bei turizmui?

Tai ne beribių hektarų banguojančių javų ūkis, o paprastas, gyvas ir tikras šeimos gyvenimo būdas. Darnus ir efektyvus ūkis ne tik maisto auginimui.

Tokiame ūkyje pamatysite ir įsitikinsite galimu darniu ir šviesiu šeimos gyvenimu ir pragyvenimu kaime.  Susipažinsite ir praktiškai sudalyvausite kasdieniuose ūkio veiklose, išbandysite taikomą agrotechniką, sužinosite ir suprasite pagrindinius darnaus ūkininkavimo, natūralios mitybos ir tikrosios ekologijos principus, technikas ir metodus.

Suprasite ir patys pajusite neišvengiamą maisto gamybos proceso kaitą atsisakant pramoninės maisto gamybos, remiant ir palaikant mažus šeimos ūkius.

www.ateitiesukiai.lt   inf.