Ar atlaikys žemės ūkis antrąją krizės bangą?

2012-08-30 13:16

Ekonomistai, bankų analitikai vis dažniau perspėja, kad artėja antroji pasaulinės ekonomikos krizės banga.

„Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo agrarininkų analitikų ir mokslininkų, ar Lietuvos žemdirbiai ją atlaikys, ar mūsų žemės ūkis sukaupė pakankamai jėgų ir lėšų tokiam išbandymui. Juk ankstesnis biurokratiškai valdininkiškai atsainus Europos Komisijos ir Lietuvos valdžios požiūris į žemdirbį, agrarinį sektorių nepasikeitė: valstybinė Lietuvos geležinkelių bendrovė (100 proc. jos akcijų priklauso Susisiekimo ministerijai) nesuranda pakankamai traukinių vagonų lietuviškiems grūdams pervežti, nes pelningai išnuomojusi juos rusiškus ir kazachiškus grūdus importuojantiems verslininkams, Lietuvos ir Vakarų Europos ūkininkų tiesioginės išmokos nesusilygina, paukštynams ir kiaulių kompleksams primetamos labai brangiai kainuojančios, verslininkus į bankrotą varančios europinės gyvūnų gerovės direktyvos, iš sustabarėjusios inercijos, baiminantis seniai nebegresiančios perprodukcijos ūkininkai raginami nebegaminti žemės ūkio produktų, užleisti žemes miškais arba sodinti jose energetinius augalus, nors pasaulyje didėja maisto poreikis.

Lietuva atsparesnė už ES

„Susimildami, tik nereikia skelbti krizės, kol jos nėra! Niekas nenurodo įtikinamų prielaidų, kad ji kils. Darykime tai, ką privalome atlikti esamomis sąlygomis – kuo daugiau derliaus nuimkime nepalankiu oru”, -„Ūkininko patarėją” ramino buvęs žemės ūkio ministras, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) direktorius Edvardas Makelis. Pasak E. Makelio, Lietuva lengviau negu pati Europos Sąjunga ištvertų antrąją krizės bangą.

„Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas padidėjo iki 10 mlrd. Lt per metus. Mūsų žemdirbiai neaugina kažkokių egzotiškų vaisių ar daržovių ir negamina ypatingai gurmaniško, delikatesinio maisto. Dažniausiai lietuviški ūkiai į rinką tiekia kasdien būtiną produkciją. Tokią, kokia paklausi ir Indijoje, Kinijoje, o šių šalių gyventojai dabar daugiau suvalgo ir didesnes pinigų sumas maistui gali išleisti“, - aiškino E. Makelis.

Kaip išsilaikyti ant plausto?

Ilgametis buvusio Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo darbuotojas, dabar Klaipėdos universiteto dėstytojas profesorius Julius Ramanauskas nenori nė girdėti, kad Lietuvos žemės ūkis gali bankrutuoti. „Gal, keičiantis rinkos poreikiams, lietuvių žemdirbiams teks tapti lankstesniems, reikės diversifikuoti (paįvairinti) savo veiklą.

Jeigu nesiseka ką nors sėkmingai parduoti, galima pagalvoti apie kitokią produkciją. Lietuvoje nuo seno augo linai, bet kai žemdirbiai suprato, kad iš jų nepraturtės, nebesėja šių augalų (nors ir dabar daug kam suskausta širdį, prisiminus mėlynuojančius laukus –red. past.).

Mūsų pramoninių šiltnamių ūkiai, jausdami stiprią ispanų pomidorų augintojų konkurenciją, priversti auginti kitokią produkciją – prieskonius ir panašiai. Ne vien įnirtingai kaudamiesi su užsienio varžovais, reikalaudami ypatingo savos Vyriausybės dėmesio ir lengvatų, bet ir sumaniai prisitaikydami prie besimainančios rinkos mūsų ūkininkai gali išsilaikyti ant plausto “, - „Ūkininko patarėjui“ sakė J. Ramanauskas.

Labiausiai turėtų baimintis auskarų gamintojai

„Nemanau, kad artėjanti, būsima ar tik numanoma, tikėtina, pakartotinė pasaulio finansinė krizė skaudžiausiai (ar apskritai) smogtų žemės ūkiui. Šis sektorius palyginti savarankiškas. Jo produkcijos paklausa pasaulinė, nepriklausanti nuo pokyčių įvairiose šalyse. Net ir iš suplonėjusių piniginių žmonės visada ištrauks banknotų ir monetų maistui pirkti. Krizės labiausiai turėtų baimintis ne žemdirbiai, bet verslininkai, gaminantys prabangos ir kitas nelabai, ne nuolat būtinas prekes“, -„Ūkininko patarėjui“ pabrėžė Europos regioninės politikos instituto direktorius Gediminas Radzevičius.

Triskart smarkiau diskriminuojami

Vis dėlto, pasak G. Radzevičiaus, jeigu krizė tikrai ateitų, mūsų ūkininkams, kurių pajamos ir taip jau gerokai atsilieka nuo Vakarų Europos ūkininkų gaunamų lėšų, ES ir nacionalinė parama dar labiau sumažėtų. „To gal ir neverta pernelyg dramatizuoti. Bet nenormalu, visiškai nesuprantama, kad lietuviai ūkininkai, dirbdami toje pačioje rinkoje su vokiečiais ar prancūzais, gavo daugiau nei tris kartus blogesnes starto pozicijas. Dar iki ES naujojo finansinio programavimo laikotarpio (2014-2020 metų) mūsų politikai turėtų labiau pasistengti, kad toji atskirtis, nelygybė, tas išmokų atotrūkis gerokai sumažėtų “, - tikino G. Radzevičius.

Elito mąstymo recidyvas

„Tai ūkinio neorganizuotumo ir pernelyg pesimistinio geležinkelininkų požiūrio į būsimąjį šalies grūdų derlių pasekmė“, - tragikomišką padėtį, kai Vyriausybė nesugeba priversti savo valdomos bendrovės aprūpinti žemdirbius vagonais, apibūdino G. Radzevičius. Tačiau „grūdų krizės“ buvęs Žemės ūkio ministerijos sekretorius G. Radzevičius nelaiko aukščiausių politikų mąstymo recidyvu, savotišku daugelį metų Lietuvos elitui būdingo požiūrio į žemės ūkį kaip į antrarūšę ekonomikos šaką aidu. „Planinio ūkio nebėra. Viską lemia rinkos poslinkiai. Nemanau, kad valstybinė Lietuvos geležinkelių įmonė protegavo kazachiškų ar rusiškų grūdų importuotojus.

Vyriausybė nelabai ir gali įsakinėti, nurodinėti kokiai nors atskirai valstybės įmonei. Ministrų kabinetui labiausiai rūpi tų bendrovių pelningumas, dividendai. Kažkas, matyt, kreipėsi anksčiau ir spėjo sau rezervuoti vagonus, o mūsų žemdirbiai, teisingiau, supirkėjai, eksportuotojai, nesitikėję tokio didelio ir gero derliaus, susigriebė per vėlai“, - samprotavo Kaimo plėtros ir verslo konsultantų asociacijos vadovas G. Radzevičius.

Silpnas sandėlių ūkis

Buvęs žemės ūkio ministras E. Makelis neskuba smerkti dabartinės Vyriausybės dėl kilusios grūdų pervežimų krizės.

„Niekas pas mus nekalba, kad dalis geležinkelių vagonų iki šiol būdavo paversti laikinais sandėliais. Dėl to ir nesiseka greičiau į juos pakrauti grūdų. Per pastaruosius 10 metų sandėlių ūkis Lietuvoje nesustiprėjo. Pasižiūrėkite, kaip ūkininkai jau daugelį metų laikydavo grūdus. Tokiu atveju net dvigubai daugiau geležinkelio vagonų nepadėtų“, - savo nuomonę apie ūkininkų kiemuose laikomus šiemečio derliaus grūdus ir ilgas sunkvežimių eiles prie elevatorių išsakė LŽŪKT direktorius E. Makelis.

Galimybės didelės, laimėjimai - vidutiniški

LŽŪKT direktorius mato pačios ES Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) išsigimimo požymių. „Derlingos dirbamos žemės turi būti naudojamos tik pagal tiesioginę paskirtį.

Miškai ir energetiniai augalai žemės ūkio paskirties žemėse – tai jau šunkelis, žvyrkelis, o ne tiesus šiuolaikinis asfaltuotas agrarinės pažangos kelias. Lietuvos galimybės didinti žemės ūkio produkcijos apimtis toli gražu neišnaudotos. Palyginkime mūsų žemės ūkio naudmenas ir gamtines sąlygas su ūkininkavimo galimybėmis drėgnoje, nuolat lietaus merkiamoje Airijoje.

Kažkada buvusi viena skurdesnių Europos šalių, šiandien Žalioji sala nusiteikusi pagaminti 50 proc. daugiau pieno (dabar per metus Airijoje primelžiama apie 6 mln. t). O mūsų žemės ūkis toks vidutiniškas... Net nepasiekėme 1991 m. gamybos lygio. Jeigu nesugalvosime, kaip tuos grūdus, kuriuos dabar masiškai eksportuojame, panaudoti gyvulininkystės produktams gaminti, tai patys tikrai sukelsime savo ekonomikos krizę. Nereikės nė naujo pasaulinio sunkmečio“, - tikino E. Makelis.

Didžioji ES nuodėmė

„BŽŪP „žalinimas“ ir bandymai energetines problemas spręsti žemdirbystės sąskaita - didysis ES paklydimas. Europos Sąjunga yra tokia šalių bendrija, ekonominė teritorija, kuri privalo visais įmanomais būdais gaminti maisto produktus, vienus svarbiausių ūkio savarankiškumo ir nepriklausomybės garantų. Tų pačių direktyvų negalima paraidžiui taikyti ypač intensyviai ūkininkaujančioms valstybėms (Danijai, Olandijai) ir Lietuvai, kurioje, dar nepasibaigus žemės reformai, plyti tiek daug apleistų laukų.

Pirmiausia neleiskime toms dykynėms dar labiau apželti, užuot patys prisidėję, kad nedirbami plotai virstų neįžengiamais piktžolynais. Ir netgi priešingai – kuo greičiau suraskime toms žemėms šeimininkus, pagaliau baikime restituciją, be kliūčių parduokime žemes ūkininkams, kurie jas tikrai dirbs, kad mūsų laukai atrodytų ne prasčiau nei kaimynų lenkų. Dabar grįždami iš Lenkijos į tėvynę įvažiuojame kaip į džiungles.

Lietuviško žemės ūkio patriotams tai tikrai skausmingas vaizdas. Turime labiau pasistengti, kad Lietuvoje būtų daugiau gyvulių, laukuose siūbuotų javai, žemdirbiai gamintų didelės pridėtinės vertės produktus užuot auginę abejotinas žalienas ar žaliavą biokurui, kurio Lietuvai tiek nereikia. Gluosniniai žilvičiai, pasodinti buvusiame kviečių lauke, vargu ar padės Lietuvai išsikovoti energetinę nepriklausomybę“, – įsitikinęs kalbėjo G. Radzevičius.

Nebūkime aklo paklusnumo pirmūnai

Pasak Europos regioninės politikos instituto direktoriaus, nuo XVIII a. dar niekada nebuvo, kad Lietuva nepasigamintų užtektinai mėsos. „Deja, šiandien apsirūpiname tik trečdaliu reikalingos kiaulienos. Labai norime sočiai pavalgyti, tačiau tuo pat metu ir stengiamės, kad mūsų kaimo sodybų aplinka būtų absoliučiai sterili, kvapni, nes to reikalauja ES aplinkosaugos taisyklės. Tačiau gyvulininkystės be aštrių kvapų nebūna... Protingai laikykimės ES aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės direktyvų, tačiau nebūkime pirmūnai“, - saliamoniškos išminties Žemės ūkio ministerijai palinkėjo G. Radzevičius.

Patriotizmas stiprina ekonomiką

Kadaise, kol Lietuva dar nepriklausė Europos Sąjungai, mūsų visuomenė nuolat kartojo šūkį: „Pirk prekę lietuvišką!“ Net visos partijos į savo programas buvo tokį siekį įsirašiusios. Gal jau laikas vadovautis kitu šūkiu: „Valgyk lietuvišką maistą!” „Viskas, kas stiprina šalies ekonomiką, yra gerai. O savas maistas lietuvių sveikatos tikrai nepablogins“, - įsitikinęs Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vadovas E. Makelis.

„Patriotizmas geras dalykas. Bet kaip įtikinsi sunkiai besiverčiančią moterėlę, kuri kasdien apeina daugybę parduotuvių ir prekyviečių, ieškodama pigesnių produktų, kad ji „iš meilės tėvynei“ pirktų lietuviškas braškes, kurių kilogramas kainuoja 20 Lt, o ne triskart pigesnes lenkiškas? Patriotizmu pilvo neprisotinsi“, - ironizavo Klaipėdos universiteto dėstytojas J. Ramanauskas.

„Pirkdamas mėsą, pieną, duoną, pirmiausia žiūriu, kur šie produktai pagaminti. Stengiuosi rinktis lietuvių žemdirbių rankomis, prakaitu išaugintą, kuo mažesnių įmonių pagamintą produkciją. Tada didžiausia tikimybė, kad tokia duona, sūriai, kumpiai bus skanūs, su meile iškepti, suslėgti, išrūkyti. Jeigu paremsime savo gamintojus, pirkdami daug sveikesnius už įvežtinius, lietuviškus žemės ūkio produktus, mūsų ekonomika bus stipresnė ir jokių krizių nebijosime“, - nė neabejojo Europos regioninės politikos instituto direktorius G. Radzevičius.